2009 m. vasario 21 d., šeštadienis

Vaikuciai

Sveiki! Sikart- smagi sesutes ir broliuko fotosesija! Ei, Pavasari- kurgi tu-greiciau ateik i musu namus- ir atnesk mums silta vejo gusi, zydincias pievas ir medzius ir kruva sypsenu- kaip sioje fotosesijoje! Aciu mieliems modeliukams!



















































Daugiau foto!

2009 m. vasario 15 d., sekmadienis

meiles istoriju konkursas/rezultatai

Meiles istoriju konkurso istorijos. Gero skaitymo! Pirmosios vietos istorija apdovanojama prizu- meiles istorijos fotosesija, o ir kitu istoriju autoriams Valentino dienos proga dovanojame vardines 20 proc. nuolaidas meiles istorijos fotosesijoms, kurios galios iki š.m. gegužės 1d.!
Aciu dalyvavusiems! Bus smagu susitikti fotosesijose!




1 vieta.
Šios minutės meilės istorija


Nebežinau ką daryti... Rodos pasaulis ima suktis į kitą pusę.. Ausyse ima spengti, akyse darosi tamsu ,o gerklėje nenusakomu pirmapradžiu rėkimu gimsta žodžiai iš nekenčiamos įgrisusios dainos... „ar dar girdi mane, dieve nežinomas?!? Rodos saulė jau niekada nebepatekės, o amžinoje naktyje niekad nebeįsižiebs pasakiškų tolybių žvaigzdės ir pliušinė mėnesiena... Jautiesi taip lyg laviruotum ant plonytės nematomos linijos tarp beprotybės ir realybės (juk tik ta linija jas ir skiria) virš begalinės bedugnės į kurią kristum tūkstančius metų (lyg kadras iš žiedų valdovo...).
Tylu...tyliau už tylą... o iš praeities grįžta tik gražus vaizdai... vakarykščiai tavo pirštai kedena mano plaukus ir vakarykštės tamsios tavo akys sapnuoja vakarykštį sapną... vakarykštis vėjas atneša pernai žydėjusių gėlių kvapus ir smiltis akyje vakarykštė... ir skausmas vakarykštis.. ir diena užgęsus...
Aš šiąnakt sapnavau tave...Ir aš verkiau... Iš mano akių lijo į delnus tau... Mano plaukai šypsojos vėjui, Šypsena numirėlio akių... Aš maldavau "net jei dangus aptemtų, prašau, pabūkime kartu"... Aš šianakt sapnavau tave, ir aš verkiau.... vėju....
Nežinau, kaip atsidūriau senamiestyje.... tiesiog ėjau jo gatvėmis ir žavėjausi juo. Keista bet retsykiais man atrodo, kad kiekvienas skveras, kiekvienas skersgatvis, gatvelė čia turi kažkokio keisto magiško spindesio... Ir žmonės čia visai kitokie... Ir laikas ne taip beprotiškai pamišęs.... Neįtikėtina, kiek nedaug kartais reikia, kad pasijustum laimingesnis... Kelis šimtmečius menančių mūro sienų, puodelio arbatos (kvepenčio vasaros pievomis), sentimentų žaliai paauglystei ir iš gretimo namo skambančios nostalgiškus laikus menančios dainos...“... hello I love you! Won't you tell me your name?.. „
..Šyryt radau tave supakuota batų dėžutėj, kartu su mano mintim ir rytojum... guliu ant purvino pajūrio smėlio ir ganau skruzdėles.... aš skruzdėlių piemenaitė... " Another Brick In The Wall“ šnabžda ant smėlio numesta ausinė... iš kažkur ataidi besikeliančios žolės kvapas susimaišęs su grįžtančios namo bangos purslais.. Jį nusineša baltasparnė žuvėdra... Saulė kloja mano kelius vilnonem antklodėm, kurias kilnoja vokčiomis iš po debesies dirsčiojantis vėjas... jaučiu kaip pušys bučiuoja mano plaukus, akis žaismingai dangsto tarp bangų šokuojantys saulės zuikučiai. Išsitiesiu visu ūgiu ant žemės ir dar sykį giliai įkvepiu gelmės - vasara... Padriki yt mano mintys jūroje dreifuoja laivai... Viskas gerai, viskas kaip visada gyvenu ant lagaminu... mano užrašus skaito musė, susirūpinu "ar ji moka skaityti?"...
Atsipeikėju.. dar kelis kart įtraukiu kartų cigaretės dūmą. Skaičiuoju krentančius lašus... vienas... nuo stogo... du... tirpsta žiema... trys... apgaulingas pavasario miražas.... keturi.... tu vėluoji jau penkiolika lašų... Išgirstu už nugaros tavo balsą „ilgai laukei?? „ nejučiomis prabėgusi diena nusidažo ambrozijos spalvomis. Viskas kaip visada... viskas nuostabu...... tu esi šale... viaskas taip kaip ir turi būti.. tukstantąjį kartą bučiuoju tavo lūpas, taip lyg pirma ir paskutinį....... viskas nuostabu tu šalia......



2. meiles istorija:

Aciu uz dar viena nuostabia meiles istorija!. O stai ir ji:

""
Žvarbi žiema. Vakaras. Namai. Užkurtas židinys. Minkštas kilimas. Mylimas žmogus. Karštas pienas su medum. Jauku. Sustingusi palaimos akimirka supina dvi mintis ir neša neša neša... laiku.

Stabtelėkim ties palinkusia liepa prie skaidraus žvitraus upeliukščio. Koks skaidrus vanduo. Tolumoj urviniai žmonės. Aš pasipuošusi zuikučių kailiukų suknia, o tu lokio kailio aprėdu. Eini link manęs tempdamas medžioklės laimikį. Visas išsišiepęs. Urzgi. Pasisveikindami pasitrinam nosimis. Uch, mūsų uoloj garuoja šventiniai vieno patiekalo pietūs. Ir aš rami. Mano urvinis žmogus namie.

Užsukim į pasakų karalystę, esančią už septynerių girių, septynerių jūrų ir septynerių kalnų. Ištaigingi rūmai pilni gyvybės. Zuja kas tik netingi: nuo karališkos šeimos narių iki valstiečio senolio. Mažam namely sodo pakrašty gyvenu aš, arklidžių prižiūrėtojo žmona, su savo mylimuoju vyru. Vakarais pasivaikštom spalvomis ir augalų rūšimis turtingu sodu, pasigrožim pajūriu. Gera.

Šoktelkim į karališką lietuviško kraujo kunigaikščių puotą. Aš, pasidabinusi pūsta dangaus mėlynės spalvos suknia, sukuosi šokio svaiguly su savo gyvenimo vyru. Maniškis sprendžia opias nūdienos problemas ir po sunkių darbo dienų, savaičių visuomet grįžta pas mane. Juk aš – ramybė, aistra, gyvenimo taurę pilnatve pripildanti būtybė.

Žvilgtelkim ir 3015-uosius. Žemė. Mūsų erdvėlaivis – namas kabo virš švarios jūros. Oras gaivus. Tolumoj laimingai šokinėja delfinų poros, purkšteli banginis, klykteli žuvėdra. Krante ramiausiai žolę kramsnoja dinozauras. Gerai, kad mokslas pažengė tiek į priekį, kad aplinkos teršti nebereikia. Drabužius iššvarinam elementriausiu noru. Mano meilutis kepa bulves vakarienei. Valgysim su rūgusiu pienu. Gyvenimas gražus.

Baigiasi pienas su medum. Reik į židinį įmesti keletą malkų. Iš po antklodės išlenda mažas nosiukas ir šypsena. Tai mūsų sūnus – meilė, tapusi matoma...


Laiminga :) "

3 istorija:
"Kvaila istorija..." arba "Vienas su puse pasymatymo vienam mėnesiui"

Tai nutiko dar tada, kai buvau paauglys. Buvo tokios dienos, kada norėjosi maištauti ir vos surandi kokių nors draugų, stengiesi kuo daugiau laiko leisti su jais. Taip ir išėjo, kad trainiodavausi miesto centre kiekvieną mielą ir nemielą dieną su žmonėmis, kuriuos laikiau draugais tuomet. Beje, aš iš Kauno, todėl Laisvės Alėja man buvo kaip antri namai. Kita vertus, pamelavau, senamiestis buvo kaip antri namai. Ten viskas ir prasidėjo. Tuo metu aš buvau gotu ir šiek tiek metalistu su panko priemaišomis. Daugiausia laiko leisdavau tokioje senamiesčio vietoje, kurią vadindavome „Butke“. Viskas buvo šaunu, kiekvieną dieną prisigalvodavome kokių nors nesąmonių, tada eidavome tręšti arba kitaip tariant groti ir prašyt išmaldos. Vėliau pasidžiaugdavome savo pasisekimais ir gerai praleistu laiku ir išmoktomis naujomis dainomis. Po to vėl eidavome į „butkę“. Vakarop visad ten prieidavo visokio plauko žmonių. Pačių įvairiausių kokių tik įmanoma prisigalvoti. Ir kas sakė, jog Kaune nėra įdomiai atrodančių žmonių? Nuo pačių juodžiausių gotų iki spalvočiausių pankų, ilgakasių metalistų, baikerių, keistų žmogystų dabar vadinamų reiveriais ir kažko panašaus į kiberpankus šiek tiek maišytų su neaiškiais priedais, keliais žodžiais: visokių spalvotų žmonių. Nauji veidai pasirodydavo ciklais, maždaug kas pusantro mėnesio laiko tarpais.
Buvo įprasta diena ir dar vasara. Mano mėgiamiausias metų laikas. Eilinį kartą buvom Butkėj, kas pagėrė kokio alaus, kas ne, ir vėl ėjom tręšti ir grįžom į Butkę. Štai tada ir nutiko lemtingasis įvykis. Pamačiau keletą naujų veidų, tarp jų buvo dvi seserys. Jos patraukė mano akį savo gan neįprastomis kūno formomis ir proporcijomis bei savotiškomis šukuosenomis bei batais, kurie buvo nebūdingi Butkėje besirenkančiai liaudžiai. Tikriausiai jos pastebėjo, kad aš su kolegomis jas užmatėme. Gal todėl jos priėjo būtent prie mūsų ir paprašė atidaryt alaus, nors aplinkui žymiai arčiau buvo krūva potencialių alaus atidarynėtojų. Mes visi tikrai smagiai pabendravome. Man tikrai patiko ir buvo malonu.
Kita dieną mes vėl susitikome. Šį kartą praleidome visą dieną kartu. Vėliau taip nutiko, jog visą vasarą taip ir praleisdavome kartu toje kompanijoje. Staiga, viena diena, kuri buvo lyg ir eilinė niekuo neišsiskirianti iš kitų, pasibaigė visai kitaip nei buvo įprasta. Mes eilinį kartą pasisėdėję Butkėje ėjome patręšti. Tada mes vėl keliavome atgal į Butkę, kai netikėtai viena iš seserų paklausė, ar kas norėtų su ją draugauti,.. kaip pora. Aišku žmogus kuris atsakė į tą klausimą buvau aš. O pasakiau aš jai, kad aš noriu su ją draugauti ir būti jos antrąją. Tas vakaras buvo labai gražus ir linksmas.
Kitą dieną mes nesusitikome. Arba ji neatėjo į Butkę, arba mes kažkaip prasilenkėme. Nežinau kodėl, mobiliais telefonais mes nesinaudojome, tiksliau ji neturėjo tokio, tad nebuvo kaip moderniai palaikyti ryšio. Pasimatėme su ja po savaitės. Buvo labai keista, tačiau greit pamiršome, jog nesimatėm visą savaitę nuo tos dienos, kai tapome pora. Vėl linksmai praleidome laiką kartu. Tikrai mums buvo gera kartu. Prisigalvodavom visokių nesąmonių ir kvailiodavome. Leidome laiką nuo vidudienio iki 22 valandos vakaro. Taip buvo todėl, kad mes buvom jauni devintos klasės moksleiviai. Vos pasibaigia pamokos ir pirmyn į Butke. O tada paskutiniais autobusais keliaudavome namo. Taigi mūsų pirmas pasimatymas, kuris prasidėjo praėjus net savaitei po to, kai mes oficialiai tapome pora, pasibaigė. Su liūdesiu išsiskirstėme ir susitarėm, jog rytoj būtinai susitiksim Butkėje.
Tačiau kitas susitikimas įvyko po mėnesio. Ir kai pagaliau mes susitikome, net nepaklausėme vienas kito, kur buvom dingę. Šauniai praleidome dieną ir vėl atėjo laikas keliauti namo. Eilinį kartą ją palydėjau iki autobuso ir keliavau į savo stotelę. Mes gyvenome priešinguose miesto pusėse. Bet prieš paleisdamas ją į autobusą susitariau susitikti rytoj.
Buvo labai graži rudens diena. Vis dar šilta, tačiau žemės grindinį jau buvo pradėjęs dengti auksinis rudens užklotas. Mes vėl susitikome. Buvo išties malonu dar syk po mėnesio pertraukos su ja susitikti. Tada ji manęs paklausė:
V: Kur tu buvai pradingęs?
Aš atsakiau:
A: Niekur, kaip visada, trainiojausi čia, Butkėj, senamiestyje, laisvėj. Ir ieškojau tavęs.
Tada ji:
V: Aš ir tavęs ieškojau.
A: Negali būti...
V: Tai kaip čia taip?.. Tu manęs ieškojai ir aš tavęs ieškojau ir nesusitikome? ...

Taip mes ir padiskutavome bandydami išsiaiškinti, kaip mes vienas kito ieškojome. Bet užtrukome neilgai ir mes vėl smagiai leidome laiką...
Po mėnesio į mano dailės užsiėmimų auditoriją užeina kažkoks man nepažįstamas jaunuolis. Iš pažiūros beveik reperis. Jis pasiteiravo ar čia yra toks vienas „Bičas“ ir ištarė mano vardą. Na aš prisistačiau ir mes pasisveikinome. Nieko nelaukęs jis man perdavė sulankstytą ir gražiai apdegusį popieriaus lapą. Tada tas nepažįstamasis nusišypsojo ir išėjo. Pro atvertas duris spėjau pamatyti ją nerimastingai laukiančią. Staigiai išlanksčiau tą popierių ir perskaičiau ilgą atsiprašinėjimo laišką ir paskutines eilutes: „Nuo šiol mes tik draugai, aš turiu kitą“.
Taip ir baigėsi mano įspūdinga meilės istorija kuri truko šiek tiek daugiau nei du mėnesius per kuriuos mes susitikome tik keturis kartus. Vienas su puse karto vienam mėnesiui. Ironiška tai, kad mano ex draugė turėjo tokį patį vardą. Vėliau paaiškėjo, kad su merginomis, kurių vardai prasideda raide V rimtesnių santykių nei draugai pradėti man nevalia, vistiek ilgai netruks ir bus visiškai kažkas kvailo, keisto ir ilgai netrunkančio. "

4 istorija:

"Kadais seniai seniai, kai buvome beprotiskai jauni, siek tiek naivoki, bet nuosirdziai ieskantys ir tikintys, kad rasim, studenciokai, selome studentiskame vakarelyje. Tiek as, tiek jis ten net neplanavom buti. Tiek as, tiek jis, ten uzsukome siaip, smalsumo vedini, trumpam. Kazkelinto sokio svaiguly, nuobodumai skverbiantis i mano vidu, planavau susirinkti savo smutkes ir siausti pasigrozet naktiniu Vilniumi, jo senamiesciu, bet... sprukimo pro duris momentu mano liemeni apsivijo tvirtos rankos.
As, visa ugninga asmenybe, jau sukausi paziuret kas cia TOKIS drasuolis ir drebtelt kokia riebia fraze fizionomijon, kad zinotu, kur rankas laikyt ir siaip, kad zinotu, savo vieta. Ir ka... isvydau nuostabias gilias akis. Glebys buvo toks tvirtas, kad mano begimstantis ugninis NE liko manyje taip ir nepasiekes jo... JO... Na, mintys aisku, dirbo dirbo dirbo... Kaip cia dabar kazkokis sau taip leidzia. Susitiktumem kur bibliotekoj, prie „issaugok gamta" knygu lentynos, nedrasiai persimestumem viena kita bereiksme fraze, po to gal puodelis kavos, po kokio menesio gal jau ir i koki vakareli kartu nueitumem... Deja, JIS buvo stipresnis uz mano gynyba ir jo glybys manes nepaleido. Akys tvirtai fiksavo mane. Ausis kuteno kazkokie beprasmiai zodziai. Ir galu gale tapo taip gera, kad pamirsau, jog as UGNIS, NEPASIEKIAMOJI, kad as planuoju pasprukima...
Po keliu sokiu patraukem namolio. Mane lydejo JIS. Ka snekejo sunkiai atsimenu. Zinau, kad masciau, jog tas vyriskis stipriai nusisneka. Keliavom pestute. Gal koki desetka kilometru. Naktis salta buvo, bet kazkodel viduje buvo silta silta. Ech... Pusiaukelej JIS pasinaudojo „sunkiaja artilerija" ir apsvaigino PIRMUOJU MANO GYVENIME BUCINIU...
Ir ka... siuo metu jis kuiciasi virtuvej – gamina man Valentino dienos pietus. O laikrodis su savo tik tak tik tak musa laimingus beveik desetka metu, kai mes kartu...smile.gif "

5 istorija:

"Laiškas visiems apie meilę...

Kas yra meilė? Sunkus klausimas. Daugelis myli, žino, kad tokia egzistuoja, bet kai tenka apibūdinti keliais žodžiais, tai, pasirodo, kad žodžių atsargos stipriai per menkos. Galėtum pasiimti protingų žmonių citatų knygą, atsiversti skyreli, pavadinimu “meilė” ir iššsirinkti mintį, kuri tavo širdžiai artimiausia.
Man, pačiai, tikriausia meilės išraiška – giedrų veidų senolių porelė, kai eina atvirai susikabinę rankomis ir švytinčiom akim. Gal kam atrodytų, kad tokio amžiaus derėtų tik kojines lopyt ir skųstis sveikatos bėdom. Bet iš tiesų, tai juk laiko patikrintas ir pats tvirčiausias ryšys. Tiek šilto ir šalto matė (ir matys) tie Žmonės (iš didžiosios raidės norėtųsi apie juos rašyti), tiek pagundų, tiek nepriteklių, tiek dvasinių ar materialinių krizių...
Tikiuos ir aš po daugelio metų keliauti su savo antra pusele taip. Tikiuos, kad išsaugosim viens kitam pagarbą ir šiltus jausmus. Tikiuos...
Sakysit, anokia čia istorija. Ir dar meilės. Cha... Istorija teberašoma. Valentino dienos širdelės, šokoladukai ar kiti niekniekiai, palyginti, yra niekis. Neįsipaišo jie niekaip į tikrąją meilės sąvoką... Tikra yra tik tai, kas gyvena širdyje, kas spinduliuoja iš akių, ko tikrai nesuvaidinsi, ką karts nuo karto pagauna fotoparato blykstė...
Sėkmės visiems ir tikros meilės... kasdien."

Daugiau foto!

2009 m. vasario 13 d., penktadienis

Love Story (Meiles istorijos) fotosesija - Kęstutis ir Kristina

Meiles istorijos... Labai idomu jas fotografuoti- galvoti scenariju, klausytis tikruju meiles istoriju ir jas kurti fotografijomis.. Galbut tikras, galbut isgalvotas, galbut issvajotas.. Bet kuri ju gali buti ir jusiske. Kaip Jums tokia istorija Valentino dienos isvakarese? Dekui mano nuostabiems modeliams, sugriztantiems jau ne karta- isties labai smagu su Jumis bendrauti...




Photobucket


Photobucket


Photobucket





Photobucket


Photobucket


Photobucket


Photobucket


Photobucket


Photobucket


Photobucket


Photobucket


Photobucket


Photobucket


Photobucket


Photobucket



Daugiau foto!

2009 m. vasario 7 d., šeštadienis

Dienos fotografija

Siandien mano fotografija tapo dienos foto saite www.mywed.ru

Labai smagu!










Daugiau foto!

LinkWithin

Related Posts Widget for Blogs by LinkWithin